Moters krūtys, tarsi dieviškojo menininko rankų sukurtos skulptūros dvynės, įkūnija gilų dvilypumą – tai ir auklėjimo, ir jausmingumo simboliai. Švelnios jų kreivės primena amžiną eleganciją, atspindinčią amžių amžius, per kuriuos moterys teikė gyvybę.

Paslapties skraiste apgaubtos, jos tampa puikia niuansuoto šokio tarp pažeidžiamumo ir stiprybės metafora, atspindinčia moteriškumo esmę. Būdamos fizinės šilumos ir emocinės paguodos indai, jos pasakoja apie intymius ryšius ir švelnius apkabinimus.

Be fizinio žavesio, moters krūtys simbolizuoja neblėstantį meilės sau ir pripažinimo grožį, kviečia žavėtis ne tik jų estetiniu žavesiu, bet ir atsparumu bei išmintimi, kurią jos puoselėja. Poetiniame egzistencijos šokyje šie šventieji kontūrai šlovina moteriškumo esmę, peržengdami anatomijos ribas ir apimdami didingą ir šventą moteriškos formos prigimtį.