Tylos aidai kviečia mus susidurti su tyliomis, dažnai neišsakytomis akimirkomis, kai mintys ir emocijos sluoksniuojasi kaip šį veidą sudarančios linijos. Vyro gestas – rankos, uždengusios užmerktas akis – byloja apie visuotinį norą sustoti, nors trumpam apsisaugoti nuo visa apimančios egzistencijos. Užsidengdamas akis, vyras sukuria introspekcijos pasaulį, prieglobstį, kuriame išorinis pasaulis išnyksta, o vidinis dialogas tampa aiškesnis.

Šis kūrinys yra vizualinė meditacija apie žmogiškosios patirties paradoksą: norint suprasti save, kartais reikia nusigręžti nuo išorės ir pažvelgti į savo vidų. Tačiau tai darydami atrandame ir komfortą, ir diskomfortą, ir aiškumą, ir sumaištį. Šiame kūrinyje užfiksuota ši amžina kova – ramybės ir supratimo troškimas tarp nesiliaujančio gyvenimo triukšmo. Kiekviena linija, tarsi bangavimas ramiame vandenyje, atspindi mintį, prisiminimą ar jausmą – visa tai susilieja į portretą, kuris yra tiek pat veidrodis žiūrovui, kiek ir ramaus žmogaus atvaizdas. Tai iššūkis mums paklausti: ką randame savo tylos akimirkomis?